yorkšyro terjeras

Išvaizda

Jorkšyro terjerai - viena mažiausia šunų veislių. Pagal TKF standartus svoris turi neviršyti 3,1 kilogramo, minimalus ūgis ir svoris nenustatyti. Šuns kailis ilgas, tolygiai krentantis abiejose pusėse. Standartinė spalva - tamsaus plieno mėlynumo (ne sidabro mėlynumo). Kailis ant krūtinės sodrios, ryškios gelsvai rusvos spalvos.

Veislės istorija

Jorkšyro terjeras pasirodė XIX a. pradžioje dabartinio Jorkšyro rajone, veisėjams siekiant išvesti žiurkininką, kurį būtų galima nešiotis kišenėje. Greičiausiai buvo kryžminami juodieji su įrudžiu, Peizlio ir Klaidsdeilio terjerai.

Priežiūra

Kailio priežiūros procedūros

Jorkšyro terjerai yra dekoratyviniai šunys, todėl kailio išvaizda labai svarbi. Mažo, tvirto šunelio plaukas su melsvu ar auksiniu atspalviu yra labai ilgas, reikalaujantis priežiūros. Jį reikia šukuoti kasdien. Plaukai ant galvos yra surišami kaspinu, kad nekristų į akis. Parodinio šuns plaukai visiškai uždengia kojas. Kadangi ši veislė neturi pokailio, jie labai retai šeriasi.
Šį šunį galima išmokyti tvarkos, tik reikia kasdien ir nuosekliai kartoti komandas, taisykles. Kasdien jorkšyrui reikia aktyviai judėti 30-60 minučių. Jiems patinka vaikščioti, bėgioti risčia, žaisti, žiūrėti televizorių. Tipiškas šios veislės šuo tiesiog trykšta energija. Jorkšyro terjerai yra itin atsidavę šunys. Be to, šiuos šunis gali turėti net ir šunims alergiški žmonės.
Jorkšyrai dažniausiai susiduria su dantų problemomis, nes jų burna smulki, o dantų daug. Jei sukakus 7-8 mėnesių, dar neiškrito pieniniai dantys, reikia kreiptis į veterinarą.

pinceris

Pinčeris

Dobermanas

Nykštukinis pinčeris

Pinčeriai (vok. Pinscher) – tarnybinių ir dekoratyvinių šunų veislių grupė, kurią sudaro dobermanai, trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir nykštukiniai pinčeriai.
Šie aukšti terjerai buvo universalūs ūkininko šunys, kilę iš Vokietijos maždaug XVIII amžiuje. Jie naikindavo graužikus, saugodavo ir varydavo galvijus, sargaudavo. Iš jų kilo nykštukiniai pinčeriai, kurie dalyvavo išvedant dobermanus.
Pinčeriai elegantiški, dailūs, vidutinio kūno sudėjimo, gerai tinka auginti bute, tačiau tai gana reta veislių grupė. Šie šunys guvūs, supratingi, gan lankstūs, pakankamai lengvai dresuojami, bet turi būti tinkama motyvacija. Pinčeriai, kaip ir terjerai, linkę įsitraukti į rietenas su kitais šunimis, todėl juos reikia griežtai auklėti.
Anksčiau pinčeriai buvo skirstomi į švelniaplaukius (trumpaplaukius) ir šiurkščiaplaukius. Tik 1892 m. šiurkščiaplaukiai pinčeriai pavadinti šnauceriais (mitelšnauceriais).

Išvaizda

Trumpaplaukis, vidutinio ūgio, elegantiškas, tvirtai sudėtas šuo. Jis stiprus kaip šnauceris. Kadangi yra trumpaplaukis, judant labai gerai matosi išraiškingi raumenys.
Reikšmingos proporcijos:

• Ūgio ir aukščio santykis turi būti kuo artimesnis vienetui - panašus į kvadrato formą.
• Galvos ilgis (matuojant nuo nosies galiuko iki pakaušio) turi atitikti pusę viršutinės linijos, einančios nuo gugos iki uodegos pradžios.
• Kaklas: kilniai, didingai išlenktas, ne per trumpas.
• Kūnas: viršutinė linija: lengvas nuožulnumas nuo gugos link užpakalinės dalies.
• Guga: aukščiausia viršutinės linijos dalis.
• Nugara: stipri, trumpa ir įsitempusi.
• Stuburas: truputį išlenktas, nežymus perėjimas link uodegos.
• Uodega: natūrali.
• Ūgis: patinų ir patelių 45–50 cm.
• Svoris: patinų ir patelių 14–20 kg.

sibiro laika

Čiukčiai

Šių šunų protėviai – šunys, kuriuos veisdavo čiukčiai, jie gerai prisitaikę prie atšiaurių klimatinių sąlygų. Savo laiku pusiau klajokliams čiukčiams prisireikė šuns, kuris galėtų plečiant medžioklės teritorijas greitai judėti dideliais atstumais ir tempti krovinius iš medžioklės vietų į nuolatines gyvenvietes. Kadangi šie šunys nėra dideli, į kinkinius buvo kinkoma po 15-17 šunų.
Čiukčiai šunis laikė savo namuose, dėl to šios veislės šunys išvesti neagresyvūs žmonėms ir mėgstantys žaisti su vaikais.

Persikėlimas į JAV

XX a. pradžioje, kai SSRS buvo sudarytas šiaurės šunų veislių registras, Sibiro haskiai į jį nepapuolė, nes buvo per maži, kad būtų efektyviai naudojami krovinių pervežimui. Šis ir kai kurie organizaciniai sprendimai lėmė tai, kad jau XX a. penktajame dešimtmetyje Sibiro haskių veislė SSRS faktiškai nebeegzistavo ir ištirpo vietinių skalikų populiacijoje. Veislė išliko tik JAV, nes čia čiukčių kinkomieji šunys buvo atvežti dalyvavimui kasmet nuo 1908 m. rengiamose lenktynėse iš Ankoridžo į Nomą.

Bendra išvaizda

Vidutinio dydžio šunys, šiauriniuose kraštuose naudojami rogėms vilkti. Kūnas proporcingas, vidutinio ūgio. Šie šunys stiprūs, ištvermingi, judrūs, neramūs. Patinai labai raumeningi, tačiau palyginti lengvi. Bėgioja greitai, lengvai ir gracingai.
Kailis tankus. Ausys stačios. Tai viena iš nedaugelio veislių, kurios šunys gali turėti mėlynas, tamsiai ir šviesiai rudas arba nevi

Temperamentas

Draugiški, švelnūs ir protingi šunys^{[reikalingas šaltinis]}. Lengvai dresuojami, nedemonstruoja agresijos kitiems gyvūnams^{[reikalingas šaltinis]} bei nepažįstamiems žmonėms^{[reikalingas šaltinis]}. Drąsūs (jauni šuniukai neturi būti bailūs), budrūs ir jautrūs.
Šie šunys tinka rogėms tempti didelius atstumus, nes pasižymi didele ištverme, gali gabenti nedidelius krovinius, yra pakantūs šalčiui. Šie šunys yra savarankiški ir nepriklausomi. Jiems artimas vilkų gyvenimo būdas, jie gali patys apsirūpinti maistu, tačiau nuo vilkų skiriasi tuo, kad nėra agresyvūs.
enodos spalvos akis