yorkšyro terjeras

Išvaizda

Jorkšyro terjerai - viena mažiausia šunų veislių. Pagal TKF standartus svoris turi neviršyti 3,1 kilogramo, minimalus ūgis ir svoris nenustatyti. Šuns kailis ilgas, tolygiai krentantis abiejose pusėse. Standartinė spalva - tamsaus plieno mėlynumo (ne sidabro mėlynumo). Kailis ant krūtinės sodrios, ryškios gelsvai rusvos spalvos.

Veislės istorija

Jorkšyro terjeras pasirodė XIX a. pradžioje dabartinio Jorkšyro rajone, veisėjams siekiant išvesti žiurkininką, kurį būtų galima nešiotis kišenėje. Greičiausiai buvo kryžminami juodieji su įrudžiu, Peizlio ir Klaidsdeilio terjerai.

Priežiūra

Kailio priežiūros procedūros

Jorkšyro terjerai yra dekoratyviniai šunys, todėl kailio išvaizda labai svarbi. Mažo, tvirto šunelio plaukas su melsvu ar auksiniu atspalviu yra labai ilgas, reikalaujantis priežiūros. Jį reikia šukuoti kasdien. Plaukai ant galvos yra surišami kaspinu, kad nekristų į akis. Parodinio šuns plaukai visiškai uždengia kojas. Kadangi ši veislė neturi pokailio, jie labai retai šeriasi.
Šį šunį galima išmokyti tvarkos, tik reikia kasdien ir nuosekliai kartoti komandas, taisykles. Kasdien jorkšyrui reikia aktyviai judėti 30-60 minučių. Jiems patinka vaikščioti, bėgioti risčia, žaisti, žiūrėti televizorių. Tipiškas šios veislės šuo tiesiog trykšta energija. Jorkšyro terjerai yra itin atsidavę šunys. Be to, šiuos šunis gali turėti net ir šunims alergiški žmonės.
Jorkšyrai dažniausiai susiduria su dantų problemomis, nes jų burna smulki, o dantų daug. Jei sukakus 7-8 mėnesių, dar neiškrito pieniniai dantys, reikia kreiptis į veterinarą.

pinceris

Pinčeris

Dobermanas

Nykštukinis pinčeris

Pinčeriai (vok. Pinscher) – tarnybinių ir dekoratyvinių šunų veislių grupė, kurią sudaro dobermanai, trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir nykštukiniai pinčeriai.
Šie aukšti terjerai buvo universalūs ūkininko šunys, kilę iš Vokietijos maždaug XVIII amžiuje. Jie naikindavo graužikus, saugodavo ir varydavo galvijus, sargaudavo. Iš jų kilo nykštukiniai pinčeriai, kurie dalyvavo išvedant dobermanus.
Pinčeriai elegantiški, dailūs, vidutinio kūno sudėjimo, gerai tinka auginti bute, tačiau tai gana reta veislių grupė. Šie šunys guvūs, supratingi, gan lankstūs, pakankamai lengvai dresuojami, bet turi būti tinkama motyvacija. Pinčeriai, kaip ir terjerai, linkę įsitraukti į rietenas su kitais šunimis, todėl juos reikia griežtai auklėti.
Anksčiau pinčeriai buvo skirstomi į švelniaplaukius (trumpaplaukius) ir šiurkščiaplaukius. Tik 1892 m. šiurkščiaplaukiai pinčeriai pavadinti šnauceriais (mitelšnauceriais).

Išvaizda

Trumpaplaukis, vidutinio ūgio, elegantiškas, tvirtai sudėtas šuo. Jis stiprus kaip šnauceris. Kadangi yra trumpaplaukis, judant labai gerai matosi išraiškingi raumenys.
Reikšmingos proporcijos:

• Ūgio ir aukščio santykis turi būti kuo artimesnis vienetui - panašus į kvadrato formą.
• Galvos ilgis (matuojant nuo nosies galiuko iki pakaušio) turi atitikti pusę viršutinės linijos, einančios nuo gugos iki uodegos pradžios.
• Kaklas: kilniai, didingai išlenktas, ne per trumpas.
• Kūnas: viršutinė linija: lengvas nuožulnumas nuo gugos link užpakalinės dalies.
• Guga: aukščiausia viršutinės linijos dalis.
• Nugara: stipri, trumpa ir įsitempusi.
• Stuburas: truputį išlenktas, nežymus perėjimas link uodegos.
• Uodega: natūrali.
• Ūgis: patinų ir patelių 45–50 cm.
• Svoris: patinų ir patelių 14–20 kg.